Naujausi straipsnai

Sekite mus socialiniuose tinkluose.

Jeigu jūsų paklaustų, kokia baimė labiausiai paplitusi pasaulyje, ką atsakytumėte? Ir kas galėtų pagalvoti, kad viešojo kalbėjimo baimė yra antra dažniausiai pasitaikanti baimė? Ją lenkia tik mirties baimė, kuri baimių topuose nenusileido ir, ko gero, niekada nenusileis iš pirmos vietos. Ko žmonės išties bijo viešajame kalbėjime ir kodėl?

Pradėsiu nuo stereotipų laužymo! Jei paklaustumėte aplinkinių, dauguma pasakytų, jog baimė – tai „blogas jausmas“. Tačiau iš tiesų nėra „gerų“ ir „blogų“ jausmų. Visi jausmai yra naudingi. Patys pagalvokite, kas jus saugo, jei esate užlipę kažkur labai aukštai. Greičiausiai jus saugo toks jausmas, kuris vadinasi baime. Net tie, kurie sakosi, jog nieko nebijo, nuo stogo nenukrenta todėl, kad kažkur giliai jų viduje gyvena baimė, kuri reikiamu momentu pasako „stop“. Baimė – labai rūpestingas jausmas, kuris visada stengiasi mus apsaugoti. Kartais gal per daug, kartais per stipriai... Bet be šio jausmo tiesiog neišgyventume! Kartais mes per daug jautriai reaguojame į savo baimės jausmo pastabas mums ir tai mus per daug stabdo pasiekti daugiau nei galėtume. Norite pasiekti daugiau? Vadinasi, tiesiog reikia išmokti teisingai interpretuoti šio naudingo jausmo mums siunčiamus signalus!

Sakydami „viešojo kalbėjimo baimė“ skirtingi žmonės tai supranta skirtingai. Taigi, tai ne viena konkreti baimė, o baimių spektras. Platus spektras! Žmonės dažniausiai bijo iškart kelių dalykų ir tai tik dar labiau sustiprina bendrą baimės jausmą. Kaip viešojo kalbėjimo treneris iš praktikos galiu pasakyti, jog kartais tos baimės išties turi pagrindo. Bet dažniausiai žmonės patys prisigalvoja visokių „gal“, „turbūt“, „bet“, „ne“ ir t. t., ir taip įtikina save abejonėmis, kad iš baimės ima linkti kojos. Manantiems, jog neturi dovanos kalbėti viešai, galiu tik pasakyti, jog viešai kalbėti gali visi. Taip, vieniems tai daryti lengviau, kiti turi įdėti kiek daugiau pastangų, bet čia rezultatas, labiau susijęs ne su duotybėmis „nuo gimimo“, o darbu su savimi bei praktika, praktika ir dar kartą praktika. Tiesa, minimalus virpulys krūtinėje privalo išlikti, nes tai padeda mobilizuoti visus savo pajėgumus ir scenoje padaryti viską geriausiai, kaip tik gali. Paklauskite bet kurio aktoriaus ir jis jums atsakys, kad jei visiškai nebejauti jokio jaudulio lipdamas į sceną, vadinasi tavo karjerai scenoje atėjo galas. Ir vis tik, kuo skiriasi žmogus, kuris su minimaliu jauduliu lengvai gali užlipti ant scenos ir kalbėti tūkstantinei miniai didžiulėje arenoje (vien perskaičius šį sakinį daliai empatiškesnių skaitytojų padidėjo pulsas) ir tas, kuriam kojos linksta vien pagalvojus apie tai? Tie, kurie lipa ant scenos yra išsiaiškinę, kas konkrečiai jiems kelia stresą ir išmokę valdyti tuos streso faktorius. Kviečiu ir jus tai padaryti! Kokios yra dažniausiai pasitaikančios viešojo kalbėjimo baimės jausmo sudedamosios ir kaip su jomis tvarkytis?

Baimė pamiršti, ką norėjai pasakyti. Tai dažnai sutinkama baimė, kurią galima eliminuoti. Tiesiog daugiau laiko skirkite kalbos struktūros parengimui bei paruošimui. Eidami į sceną turėkite trumpą kalbos santrauką. Greičiausiai jos nė nepanaudosite, bet jei prireiktų – visuomet turėsite galimybę žvilgtelti ir tęsti savo puikiąją kalbą.

Baimė, jog tavęs nesupras. Kai kurie žmonės įvardija ją kaip „baimė nusišnekėti“. Čia taip pat puikiai pagelbės gero kalbos plano parengimas ir treniruotės. Turėdami aiškų kalbos planą, nenukrypsite „į lankas“ ir pasakysite būtent tai, ką reikia. Pasakykite kalbą savo artimiesiems ar draugams ir tuomet klauskite, ką jie suprato. Jei reikia, tobulinkite savo kalbą tol, kol klausytojai supras būtent taip, kaip Jūs ir norite.

Baimė būti vertinamam ar gauti nepatogių klausimų. Atsiminkite taisyklę: kai jūs kalbate prieš žmones, tikėtina, kad jų tarpe atsiras tokių, kurie pavydi jums, jog jūs scenoje, o jie – tik klausytojai. Jie irgi norėtų būti scenoje, bet negali. Tuomet tokiam klausytojui kyla daugybė jausmų, kurie prasiveržia priešišku vertinimu, komentarais ar nepatogiais klausimais. Prieš kalbą pagalvokite, kokių klausimų galėtumėte sulaukti ir kaip į juos atsakytumėte. Atminkite, kad tokios reakcijos dažniausiai yra dėl klausytojų galvose susikaupusių emocijų, o ne dėl Jūsų, kaip kalbėtojo. Jei gavote klausimą, į kurį Jums sunku atsakyti čia ir dabar, visada geriau paprašyti, kad klausiantysis prieitų prie Jūsų po pranešimo ir Jūs pasistengsite atsakyti į jo klausimus. Pokalbis dviese kels nepalyginamai mažiau streso ir rasti atsakymus bus lengviau nei stovint ant scenos. 

Baimė to, kaip atrodai, koks yra tavo balsas ar kalbėjimo maniera. Nufilmuokite savo kalbos treniruotę ir peržiūrėkite įrašą. Ko gero pamatysite, ką galėtumėte patobulinti. Padarykite pakeitimus. Vėl treniruokitės ir nufilmuokite. Tuomet nusiųskite įrašą savo artimiausiems žmonėms, jei turite – mentoriui. Tegul jie išsako savo nuomonę apie tai, kaip jūs atrodote scenoje. Tobulindami savo pasirodymą atsižvelkite į aplinkinių nuomonę, nes mes patys save dažnai esame linkę nuvertinti arba vertinti per daug gerai. Todėl kitų žmonių komentarai – tikrai naudingi.

Pirmo karto baimė. Jei niekada neteko stovėti scenoje – vienintelis patarimas: daug treniruotis. Modeliuokite būsimą savo kalbą, kad tikrosios kalbos metu įsijungtų kūno atmintis iš treniruočių saugioje aplinkoje ir jūs savaime jausitės ramiau. Jei tik yra galimybė, nuvykite į vietą, kur sakysite kalbą, arba maksimaliai priartinkite aplinką prie tikrosios, pavyzdžiui, užlipkite ant scenos didelėje salėje ir pasakykite kalbą. Būtų šaunu, jei kuo daugiau detalių tuo metu būtų lygiai tokios, kokios bus jūsų pirmos kalbos metu: jūsų apranga, apšvietimas, jūsų kvepalai, aplinka, garsai ir t. t. Psichologiškai tikrosios kalbos metu tai jau nebebus jums pirmasis kartas ant scenos!

Išmoktas nepasitikėjimas savimi. Čia jau darbas terapeutui. Rimtai! Tai daugiausiai darbo su savimi reikalaujantis punktas. Daug žmonių mūsų aplinkoje užaugo nuolat girdėdami, kad jiems kažkas nepavyks, jie kažko negali, nemoka ar nepadarys. Blogiausia, kad tas vaikystės patirtis vėliau mes esame linkę perkelti į savo kasdienybę ir kartoti tuos pačius „nevykusius“ scenarijus. Net ir tvirčiausias žmogus kažkuriuo momentu gali neatlaikyti ir patikėti, kad tikrai jis nevykėlis. Nejučia kuriame vis daugiau kliūčių sau, per kurias sunku pačiam perlipti. Tokiu atveju patarčiau kreiptis į specialistą: koučerį, mentorių, lyderystės trenerį ar psichologą. Pasitikėjimą savimi daug lengviau išugdyti padedant kvalifikuotam specialistui.

Kaip matote, konkrečiau įvardijus savo baimę, lengviau atrasti ir būdus, kaip su ja tvarkytis. Jei turite kitų baimių ir nežinote, nuo ko pradėti, ar norite pasikonsultuoti viešojo kalbėjimo klausimais, susisiekite su mumis.

 

Šis straipsnis 2018-01-02 d. publikuotas portale Delfi.lt (https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/tomas-stasiukaitis-kaip-susitvarkyti-su-viesojo-kalbejimo-baime.d?id=76704077)

Žymos: Baimės, Metodikos

Kalbos rengimas Metodikos

Kaip profesionaliai apsiginti, kai niekas nemuša - studentams

Studijuodami universitete žmonės išmoksta labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad kartais reikia...

Skaityti straipsnį

Kalbos rengimas Metodikos

Kaip lengvai pasiruošti sėkmingai kalbai?

Atsistoti prieš visus ir kalbėti viešai – daugeliui yra didelis stresas. Tam, kad sumažintumėte...

Skaityti straipsnį

Baimės Metodikos

Kaip susitvarkyti su viešojo kalbėjimo baime

Jeigu jūsų paklaustų, kokia baimė labiausiai paplitusi pasaulyje, ką atsakytumėte? Ir kas galėtų...

Skaityti straipsnį